Šį trečiadienį, 2009-05-13, 8.30-10.00 val.  Seimo Aplinkos apsaugos komitete  nagrinėtas klausimas dėl valstybinių miškų valdymo pertvarkymo koncepcijos. Posėdį vedė AAK pirmininkas Jonas Šimėnas, dalyvavo komiteto pirmininko pavaduotojas Vincas Babilius, parlamentarai Almantas Petkus, Konstantinas Ramelis, Algimantas Salamakinas, Aurelija Stancikienė, Justinas Urbanavičius. 

Daug aistrų miškininkų bei politikų tarpe keliančio klausimo aptarime dalyvauvo ne vien  jį inicijavę  Generalinės miškų urėdijos, urėdų gamybinio susirinkimo, miškininkų sąjungos atstovai, bet ir paskutinėm dienom prieš renginį pakviestas platesnis ratas dalyvių, įskaitant Aplinkos ministerijos ir Miškų departamento vadovybę.

Kadangi aptarimas organizuotas Aplinkos ministrui Gediminui Kazlauskui išvykus iš Lietuvos, ministeriją atstovavo viceministras Ramūnas Kalvaitis, ministro patarėjas  Romualdas Petrauskas, AM Miškų d-to direktorius Valdas Vaičiūnas ir šio departamento Miškų ūkio plėtros skyriaus vedėjas Donatas Dudutis, AM Teisės ir personalo d-to direktorius Robertas Klovas.

Taipogi dalyvavo generalinis urėdas Benjaminas Sakalauskas ir gen. urėdo pavaduotojas Zdislovas Truskauskas, urėdų gamybinio susirinkimo pirmininkas Jurbarko urėdas Faustas Bakys, Dubravos EMMU urėdas Kęstutis Šakūnas, Miškininkų sąjungos prezidentas Edmundas Bartkevičius bei viceprezidentas Antanas Juodvalkis, akademikas Leonardas Kairiūkštis, Kauno MAIK direktorius Albinas Tebėra, Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis.  Ne vienas kalbėjusiųjų stebėjosi, kodėl nebuvo pakviestas LŽŪU rektorius prof. Romualdas Deltuvas, kurio vadovaujama mokslininkų grupė Aplinkos ministerijos užsakymu yra atlikusi studiją dėl valstybinių miškų valdymo tobulinimo ir kurios pagrindu dabartinė Vyriausybė svarsto galimų pertvarkų variantus.

Apibendrinant vykusį pasitarimą pažymėtinas didžiulis GMU atliktas "aiškinamasis" darbas įtikinėjant parlamentarus  savo požiūriu  dėl valstybinių miškų valdymo pertvarkymo koncepcijos. Jokių galutinių sprendimų nebuvo priimta, kadangi nuspręsta pratęsti diskusiją sekantį trečiadienį, bet jau suteikiant galimybę Aplinkos ministerijai (iš anksto žinant svarstomus klausimus) pasiruošti ir sudaryti galimybę konkrečiai pristatyti kiekvieno iš nagrinėjamų alternatyvų visus pliusus bei minusus.
**************************************************************

Keletas fragmentų iš vykusios diskusijos, kuriuos pavyko užfiksuoti (lietuvosmiskai.lt komentaras: kadangi tai nėra stenograma, tai pastebėjus netikslumų, kalbėjusiųjų prašome informuoti - patikslinsime):

AAK pirmininkas Jonas Šimėnas teikė žodį daugumai dalyvavusių, kad išsakytų esminius siūlymus bei argumentus dėl  dėl valstybinių miškų valdymo pertvarkymo tikslingumo. Komiteto pirmininkas pakvietė Aplinkos ministeriją pasisakyti, kas bus laimima (visomis prasmėmis) įgyvendinant pertvarką, kokie galimi būtų variantai, vėliau minėdamas ir tokį variantą, kaip  "nieko nedaryti". Seimo narys miškininkas J.Urbanavičius paminėjo, kad reikia susiklausymo, o problema - bendro matymo neturėjimas.

AM Teisės ir personalo d-to direktorius Robertas Klovas pristatė Aplinkos ministerijos Saulėlydžio darbo grupėje analizuotus 4 reformos alternatyvinius variantus, iš kurių du įvertinti kaip realistiški (vienos valstybinės  įmonės įsteigimas arba 9 urėdijų suformavimas stambinant esamas), bet galutinai pasvėrus visus teigiamus bei neigiamus aspektus AM Saulėlydžio darbo grupė pritarė  alternatyvai stambinti urėdijas į devynias. Klausimas išsamiai analizuotas LR Vyriausybės Strateginiame komitete, kur ministerijai pavesta pristatyti kartu miškų bei saugomų teritorijų valdymo optimizavimo klausimus bendrai  prie LRV veikiančioje Saulėlydžio komisijoje.

Kalbėjęs Miškų departamento direktorius dr.Valdas Vaičiūnas konstatavo, kad išeities taškas dabartinei reformai valstybinių miškų valdyme yra 15 -sios Vyriausybės programa ir jos įgyvendinimo priemonių planas, kur aiškiai numatyta   pertvarkyti  miškų ūkį, siekiant ūkininkavimo efektyvumo. V.Vaičiūnas akcentavo, kad reformos būtinumu ar neišvengiamumu net neabejojama. Jis atkreipė politikų dėmesį į blogėjančią valstybinių įmonių miškų urėdijų finansinę būklę, kuri sąlygota ne vien tik ekonominės krizės, bet ir nemaža dalimi- dėl egzistuojančių valdymo bei vadovavimo problemų. Apgailestaudamas, kad būtini sprendimai nebuvo priimti ekonominio pakilimo metu, Miškų d-to direktorius kaip taisytinus paminėjo šiuo metu egzistuojančius didžiulius skirtumus tarp atlyginimų, urėdijose mokamų to paties lygio specialistams  (~40 %) ir tai, kad investicijos į miškus skirtingose urėdijose skiriasi net po keliolika kartų.
Jam vėliau antrino Donatas Dudutis, pažymėjęs, kad situacija miškų ūkyje yra blogėjanti, urėdijose patiriami nuostoliai jau perkopė dešimtis mln.Lt ir todėl negalima nieko nedaryti. Kviesdamas ieškoti protingo balanso tarp ekonominio racionalumo ir miškų urėdijų interesų, jis paminėjo, kad jau ne viena urėdija yra arti bankroto ribos,  ir retoriškai klausė, kas gi urėdijų tuomet (bankroto atveju) prisimims politinę atsakomybę už pasekmes.

Prof. Antanas Juodvalkis akcentavo, kad miškininkų netenkina sprendimai apjungti urėdijas į vieną valstybinę įmonę, nes tuomet generalinio urėdo postas gali tapti politinis. O tuomet neaišku, ką į jį paskirtų, to visi baiminasi.

Dubravos EMMU urėdas Kęstutis Šakūnas įtikinėjo, kad geriausias variantas būtų dalies funkcijų centralizavimas Generalinėje miškų urėdijoje, perduodant, pavyzdžiui, prekybą, buhalteriją ir kt.

Akademikas Leonardas Kairiūkštis  daug kalbėjo apie neišnaudojamas galimybes visapusiškai naudoti miškų išteklius, kad kasmet po papildomus 5 mln.m3 dideja medienos atsargos miškuose ir kad generaliniam urėdui reikia kviestis rimtam pokalbiui tos uredijos vadova, kuris nesusitvarko  ir dirba nuostolingai. Akademikas atkreipė dėmesį, kad egzistuoja ir privatūs miškai ir kad ten taipogi reikalinga tarnyba.

dr. Albinas Tebėra išsakė siūlymus, kad reikia ieškoti balanso tarp optimalaus  įmonės dydžio ir administravimo sąnaudų,  kad kuo efektyvau būtų išnaudojami valdomi miškai, bet ir valdymo išlaidos nebūtų per didelės. Jei įmonė maža, - pasak A.Tebėros,- ji sugeba geriau išnaudoti vidinius išteklius ir iš to paties valdomo ploto gauti daugiau pajamų, tačiau tokioje įmonėja santykinai didesni valdymo kaštai. Tuo tarpu didelėse įmonėse administravimas pinga, tačiau prastėja detalumas priežiūroje bei nesugebama išnaudoti visų galimybių. Įvertinus dabartinę padėtį matoma tendencija, kad nedidelėse urėdijose (~15-20 tūkst.ha) pajamos iš 1 ha miško yra net iki 100 Lt/ha didesnės, lyginant su stambiomis urėdijomis (virš 40 tūkst.ha). Todėl darytina išvada, kad optimalus ūkininkavimo plotas urėdijai yra  ~25-30 tūkst.ha. A.Tebėra pasiūlė įvesti urėdijų vadovų atestaciją, kuomet penkerių metų urėdo darbo rezultatai būtų vertinami pagal 3 kriterijus: 1) Miško išteklių vertės lygio pokytį; 2) Kaip racionaliai panaudojami ištekliai (pajamos iš ha, kartu nepereikvojant, nenualinant  prižiūrimų miškų; 3) Kiek lėšų yra investuojama į darbuotojus (kad žmonės jaustūsi laimingi).

LMSA pirmininkas dr.Algis Gaižutis pasisakydamas atkreipė diskusijos dalyvių dėmesį, kad aptariant galimus sprendimus kalbėti  vien tik apie valstybinių miškų  valdymo pertvarkymą nepakanka. Valstybiniai miškai sudaro tik apie pusę visų miškų, o greta jau egzistuoja privatūs miškai su jų savininkais. Pasikeitus nuosavybės struktūrai reikalingi pokyčiai valdyme. Privačiam miškų ūkiui reikalingas adekvatus dėmesys, besirūpinančios miško savininkų reikalais tarnybos, profesionalūs miškininkai. Jei urėdijos urėdijos palaipsniui atleidinėja miškininkus, tai suformavus privačių miškų tarnybas ten kaip tik būtų  reikalingi profesionalūs savo darbą išmanantys specialistai miškininkai. Kalbėdamas dėl svarstomų reformos alternatyvų, A.Gaižutis išsakė nuomonę, kad politikams  gal būtų tikslinga nustatyti esminius rodiklius, kuriuos turėtų įvykdyti urėdijos (kirtimo apimtis, miškų išteklių vertės didinimo parametrus, mokesčių į biudžetą kasmetinę sumą, privalomųjų darbų apimtis), o jau už miškų žinybą atsakingų aukščiausių vadovų  ir pačių miškininkų reikalas, kaip efektyviausiai susitvarkyti valdymą.  
LMSA pirmininkas minėjo, kad prieš priimant sprendimus derėtų įsigilinti į visus išsakomus argumentus, kadangi bet kokios geros pirminės idėjos, jei jų įgyvendinimas yra užtempiamas ir tampa perdėm politizuojamas, išsigimsta. Tuomet reformuojame sektoriuje dirbantys apsukruoliai  dažnai sugeba „pasišildyti“ rankas, o valstybė tik nukenčia. Tad reformuojant valstybinių miškų sistemą reikėtų gerai apsvarstytų, aiškių ir  jau tuomet - neatidėliotinų sprendimų.Todėl būtų tikslinga išklausyti valstybinių miškų valdymo tobulinimo studiją atlikusių  jos  pagrindu siūlymus rengusių specialistų nuomonę, argumentus vienam ar kitam pertvarkos siūlomam variantui.

Seimo narė A.Stancikienė karštai replikavo, kad privačių miškų savininkai nemoka jokių mokesčių (jai vėliau pasisakydamas antrino generalinis urėdas B.Sakalauskas, teigdamas jog tik urėdijos sumoka mokesčius valstybei, o visų kitų mokesčiai yra "tik popieriuje".)

Parlamentarams susidomėjus, kokius gi mokesčius moka privačių miškų savininkai, A.Gaižutis paaiškino, kad šiuo metu mokestinė našta yra didžiulė, nuo visų gaunamų pajamų už parduodamą mišką ar medieną savininkas iš karto sumoka į biudžetą 21 %  (ankstesniais metais buvo 15% GPM, kas Mokesčių inspekcijos oficialiais duomenimis sudaro 17-20,5 mln.Lt kasmet), o jei miško savininkas pripažįstamas užsiimantis individualia veikla, tai bendra mokestinė našta dar padidėja ir rezultate metų gale žmogui gali tekti sumokėti daugiau nei pusę visų gaunamų pajamų. Privačiuose miškuose darbus atliekančios (mišką kertančios, prižiurinčios ir atsodinančios)  įmonės irgi moka visus lygiai tokius pat mokesčius, kas privalu ir urėdijoms. Be to, privačios įmonės moka miško savininkams stataus miško kainą, jei perka ir ekspotuoja privačius miškus (savininkai nuo to susimoka mokesčius įbiudžetą). Seimo narė A.Stancikienė vis viena pareiškė, kad viskam yra ribos ir jei urėdijoms Seimas nustatė 5% mokestį už medienos išteklių naudojimą, jinai būtinai inicijuos išteklių mokesčio įvedimą privatiems miškams. Parlamentarės neįtikino faktas, kad minėtus mokesčiusi urėdijoms  Valstybė nustatė už valstybinius gamtos išteklius, ir kad privatūs miškai nėra mokesčio už valstybinius miškų išteklius objektas, t.y. toks mokestis jiems negali būti taikomas.

Jurbarko urėdas Faustas Bakys, urėdų gamybinio susirinkimo pirmininkas skundėsi komiteto nariams, kad prieš urėdijas vykdoma  šmeižikiška  kampanija ir jos privarstos nuolat teisintis.  F.Bakio nuomone, LIetuvoje  nėra nei vienos  kitos žinybos, kur įmonės taip gerai dirba. (parlamentaras Algimantas Salamakinas  nuotaikingai replikavo, kad tokia organizacija- Seimas, su kuo pasisakantysis noriai sutiko .)
Pritardamas Generalinės miškų urėdijos siūlomam variantui centralizuojant GMU daugiau funkcijų, urėdas pasakė jam patikusią metaforą "Į nederančią obelį nieks akmenų nemėto".

Miškininkų sąjungos prezidentas Edmundas Bartkevičius kritikavo Miškų departamentą, kadangi jį nustebinęs departamento specialistų neapsisprendimas, o juk derėjo pasirinkti ir siūlyti vienintelį priimtiną reformų variantą.

Paprašytas pasisakyti generalinis urėdas Benjaminas Sakalauskas pripažino, kad 1996 m. kuriant miškų žinybos sistemą (su Generalinės urėdijos įkūrimu)  daug kas buvo "persirašyta" iš Lenkijos, tačiau tik tai, kas buvo patogu. Po to- 1999-2000m. viskas stabilizavosi ir reformos žingsnių miškų sistemoje, pasak gen.urėdo, buvo padaryta labai daug. Kaip pavyzdį, paminėjo ženklų specialistų skaičiaus urėdijose sumažinimą iki 2100 etatų; kad urėdijų mokesčiai mokami realūs, o visų kitų- teoriniai ("popieriniai").
Generalinis urėdas pateikė ir galimus sprendimo variantus, iš kurių paminėtini: steigėja (GMU) turi tvirtinti urėdijų mokos fondą ir sąmatą, galimas prekybos , viešųjų ryšių ir kt. funkcijų centralizavimas (negalima būtų  centralizuoti buhalterijos). Jis paminėjo, kad vadovų atestacija turėtų užsiiminėti aukštesnė institucija, o smulkios (iki 13 tūkst. ha urėdijos) jau atgyveno ir iki  20 tūkst. ha urėdijas  derėtų sujungti.

Pasisakydamas aplinkos  viceministras Ramūnas Kalvaitis pasiūlė kalbėti skaičių ir argumentų kalba ir pratęsti diskusiją artimiausio  posėdžio met, suteikiant galimybę Aplinkos ministerijai plačiau išdėstyti svarstomų siūlymų esmę, pliusus ir minusus. Viceministras palaikė A.Gaižučio pasisakymą, kad reikia išklausyti visas suinteresuotas puses, studijos apie valstybinių miškų valdymo tobulinimą rengėjus.

Užbaigdamas posėdį  klausimu dėl valstybinių miškų valdymo pertvarkymo koncepcijos Seimo AAK pirmininkas Jonas Šimėnas  pabrėžė, kad atsakomybę už reformas prisiima politikai, o diskusiją planuojama pratęsti sekančią savaitę.

lietuvosmiskai.lt inf.