Lietuvos laisvos rinkos instituto viceprezidentas Giedrius Kadzijauskas įsitikinęs, kad " Privačios nuosavybės apsauga yra vertybė ne tik dėl to, kad ji yra prigimtinė teisė, o ir dėl to, kad ji yra efektyviausias būdas paskirstyti išteklius." apie tai jis 2009-07-23 diskutuoja komentare "Koks tas NT mokesčio atnešamas efektyvumas", skirtame planuojamo įvesti nekilnojamo turto mokesčio tikslingumui. Visą tekstą rasite čia...>>>
**********************
Kviečiame susipažinti su keletu citatų:

...Remiamasi prielaida, jog turtu naudojamasi neefektyviai, kad yra kažkas, kam geriau matyti, kaip efektyviai panaudoti žemę ar butą. Efektyvumui padidinti valdžia gali imtis prievartos – apmokestinti ar paimti žemę visuomenės poreikiams. Valdžia galėtų priversti atsisakyti savo sklypo ar buto administracinėmis priemonėmis: nacionalizuoti ir paimti visuomenės poreikiams, tačiau toks būdas pernelyg primena komunizmą, todėl nepatrauklus. Bet nekilnojamo turto mokestis siekiant turtą perduoti efektyviau valdantiems savininkams yra toks pat atėmimas tik pasitelkiant ne administracinius, o mokestinius svertus.

Efektyvaus naudojimo siekis yra toks pat totalitarinis tikslas, kaip ir visiems vienodai prieinamo naudojimo siekis. Ekonomiškai neįmanoma situacija, jog apmokestinimas sudarytų prielaidas efektyviam resurso naudojimui – apmokestinimas skatins naudoti mažiau tos gėrybės, o tai reikš mažesnį jos naudojimą, nei vartotojai būtų pasirinkę be mokesčio. Šį „efektyvumą“ pajustų jau ir taip sustojusi nekilnojamojo turto rinka. Efektyvesniam miesto žemės naudojimui daug labiau padėtų teritorijų planavimo pokyčiai, kurie panaikintų žemės ūkio paskirties žemę miesto teritorijose, pokyčiai, kurie leistų lanksčiau savininkui atsižvelgiant į kaimynų interesus, priimti sprendimus, ką ir kaip statyti ar veikti savo sklype.

Jeigu valstybė užsimotų plačiau, tai nekilnojamas turtas nėra vienintelis turtas, kuris naudojamas tariamai neefektyviai. Tik pagalvokite, kiek savo intelektinių galių žmonės neišnaudoja – visuomenės pralošia, nes gudrūs verslininkai užsidirbę anksti išeina į pensiją ir nebenaudoja savo galių visuomenės gerovei kurti. Gabūs mokiniai ir studentai neretai užuot išnaudoję visą savo potencialą pasirenka klaidingas specialybes, pavyzdžiui, nueina paskui madą, o ne pasirenka jiems tikrai tinkančias. Ši ironija tam, kad atmestume efektyvumo siekį bet kokia kaina, bei iliuziją, jog kažkas iš šalies gali tą efektyvumą įvertinti.

Valstybės stiprybė ir yra tokia, kiek ji gali apsaugoti piliečių turtą ir kūną, nuo kitų vertinimo, kaip jį efektyviausiai panaudoti, ir nuo prievartos to imantis. Privačios nuosavybės apsauga yra vertybė ne tik dėl to, kad ji yra prigimtinė teisė, o ir dėl to, kad ji yra efektyviausias būdas paskirstyti išteklius.