1991 m. pradėta vykdyti žemės reforma ir jos grąžinimas savininkams tęsiasi dar iki šiol. Nuosavybės atkūrimo greitis, švelniai tariant, saikingas. Pavyzdžiui, 2002 m. sausio 1 d. duomenimis, nuosavybės teisėms atkurti buvo rezervuota ketvirtadalis (502.000 ha) viso Lietuvos miško. Per septynerius metus, iki 2009 m. pradžios, savininkams grąžinta tik pusė to žemės ploto.

„Šis procesas turėtų būti paskubintas, nes tie miškai neprižiūrimi, želia krūmynai, mediena perauga ir pūva, ją reikia eksploatuoti", - sako Gintautas Pangonis, AB „Grigiškės" valdybos pirmininkas ir generalinis direktorius, asociacijos „Lietuvos mediena" prezidentas.

Jis neslepia, kad eksploatuojami šiuo metu rezerve esantys miškai galbūt galėtų pasitarnauti pramonei, kuri jaučia žaliavų trūkumą. O jei matyti, kad kokia nors dalis miško nesuras savininkų dar ilgą laiką, pasak p. Pangonio, galbūt galima būtų tą miško plotą pradėti eksploatuoti jau dabar, nelaukiant, kol dar dalis miškuose užaugančios brandžios medienos supus.

Kirsti negalima, pūdyti

Algis Bagdonas, Nacionalinės žemės tarnybos Žemės reformos skyriaus vedėjas, tikina, kad padėtis nėra tokia jau dramatiška, esą „laisvų" ir savininkų dar laukiančių miškų yra kur kas mažiau nei skelbia miškininkai.

„Mūsų duomenimis, liepos 1 d.  buvo 132.000 ha privatizuotinų miškų. Toks skirtumas yra dėl kelių aspektų: pirma, nuo 2009 m. dalis rezervuotų miškų jau privatizuota, bet to, mes operuojame tokiais skaičiais, į kuriuos neįeina jau suprojektuoti ir patvirtinti grąžinimui miško plotai, kurie dar nėra privatūs, bet jau pakeliui į nuosavybę", - aiškina jis.

Pasak p. Bagdono, iš tų 132.000 ha visiškai laisvų, savininkų pageidavimų laukiančių miškų dar apie 30.000 ha yra saugomose teritorijose, ir jie esą niekada nebus privatizuoti nuosavybės grąžinimo atžvilgiu. Tačiau ir to likusio 100.000 ha tvarkyti niekas negali, nes tai - niekieno miškai.

„Nuosavybės teisėms atkurti paliktų medienos miškų plotas nėra naudojamas, nes nuosavybės tvarka tokia. Ta problema yra aktualizuota ir gvildenama jau seniai, tačiau kol nebus nuosavybės teisės atkūrimo ir miškai nebus priskirti valdyti valstybei ar privatiems savininkams, tol jais naudotis nebus galima", - padėtį aptaria Gintaras Visalga, generalinio miškų urėdo pavaduotojas. Jis pritaria, kad panaudojus šiuo metu „užšaldytą" medieną valstybė turėtų naudos. Tačiau siūlymus laikinai valstybei priglausti rezervinius miškus ir juos saikingai eksploatuoti jis vertina atsargiai. Esą tokiam sprendimui reikėtų pakeisti teisės aktus, naudojimo tvarką  ir visas principines nuostatas. „Tarkim, jei savininkai pretenduoja į tam tikrą miškų plotą ir dėl kokių nors priežasčių yra nevykdomas ar negalimas tas nuosavybės teisių grąžinimas iki pabaigos, o valstybė ims ir išsikirs tą mišką, čia jau nuosavybės teisės pažeidimas", - sako p. Visalga.

Poziciją, kad pirmiau reikia atsiskaityti su žmonėmis, palaiko ir Jonas Šimėnas, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas. Pasak jo, nuosavybės teisės iš tiesų dar daug kam negrąžintos, ypač tiems, kurie nori susigrąžinti šiuo metu miesto teritorijose esančius arba verte jam prilygstančius plotus.

„Čia reikia susitarimo, visų pirma, tarp žmonių, antra, tarp politikų, kad reikia vieną sykį imti ir kompensuoti pagal plotą. Turėjai hektarą, kad ir dabartinėse Viršuliškėse, kur tada buvo plyni laukai, tai tą hektarą miško ir gauni", - sprendimą, kaip pagreitinti miškų grąžinimą, mato p. Šimėnas.

Visą žurnalistės Astos Šerėnaitės straipsnį "Kol ieško savininkų, niekieno nevaldomas turtas pūva" skaitykite 2010-07-27 dienraščio "Verslo žinios" 4-5 psl.>>