...Pirmiausia, valstybės siekis gaunamas pajamas panaudoti visuomenės reikmėms yra reikalingas ir sveikintinas. Antra, kalba apie privatizaciją nėra atsitiktinė. Manau, jog apie ją kalbama tam, kad būtų didinamas visuomenės nepakantumas bet kokiems pokyčiams miškų sektoriuje.

Užtikrinu, kad nei Vyriausybė, nei Finansų ministerija neturi tikslo privatizuoti Lietuvos miškus. Ši Lietuvos finansų politiką formuojanti institucija jokiu būdu nenori praskolinti Lietuvos, todėl stengiasi visas nereikalingas lėšas „nukirpti", o lėšas, kurios priklauso valstybei, t. y. visiems Lietuvos piliečiams, nukreipti į šalies biudžetą. 

Galioja bendra nuostata, kad valstybės turtą valdančios ir ūkine veikla užsiimančios įmonės turi tam tikrą dalį grąžinti valstybei. Reikalaujama iš visų - energetikos, transporto, ryšių ir kitose srityse dirbančių įmonių. Tai turi tapti savaime suprantamu dalyku, kai kalbama apie tokių įmonių ūkinę veiklą, bet ne apie socialines funkcijas.

Tai jokiu būdu nereiškia privatizavimo ar reikiamų investicijų mažinimo, tai reiškia, kad kartu su tokios tvarkos įsigaliojimu turėtų eiti ir įmonių, taip pat ir urėdijų valdymo gerinimas bei jų veiklos efektyvinimo didinimas. Ūkio ministerija yra pasiruošusi teikti konsultacijas šiais klausimais.

Vis dėlto miškininkai pasisako už tai, kad nereikia dalies savo pelno skirti valstybės reikmėms. Tad ar galime sakyti, jog miškininkai patys privatizavo miškus? Todėl ir vyrauja supratimas, esą pajamos, gaunamos už ūkinę veiklą, vykdomą miškuose, priklauso ne Lietuvos valstybės piliečiams, o patiems miškininkams.  

Miškininkai yra samdomi darbuotojai, kurie naudoja ir prižiūri valstybės turtą. Valstybė jiems už tai moka atlyginimą, todėl man sunkiai suprantamas miškininkų nepasitenkinimas, kai valstybė nori gauti dalį pelno, kurį uždirba miškų urėdijos, naudodamos ne savo išteklius, o visų mūsų Lietuvos piliečių išteklius.

[...]

Visą žurnalo "Miškai" interviu su ūkio ministru R.Žyliumi skaitykite 2011 lapkričio 17 d. naujienų portale grynas.lt čia...>>>