Prenumeruoti naujienas 

Aplinkos ministerija beveik 4 milijonus litų Europos Sąjungos lėšų skyrė gamtininkams mėgėjams, kad šie per trejus metus į laisvę paleistų 14 lūšių bei 20 didžiųjų apuokų. Apytikriai skaičiuojant, kiekvienas jauniklis atsieis 117 tūkstančių litų. Gamtininkas Darius Stončius tokią programą vadina gryniausia utopija. Išsamiau- V.Kvedaro straipsnyje "Brangi G.Kazlausko meilė gyvūnėliams"

Ministro teigimu, sprendžiant, kokioms sritims būtina leisti europines lėšas - taigi ir mūsų mokesčių mokėtojų pinigus, „yra tarybos, tam yra žmonės, jie apsvarsto, jie vertina, nusprendžia ir pateikia rekomendacijas".  Aš kiekvieno paukštelio, kiek jam reikia pinigų, patikėkite, negaliu žinoti. Tam yra specialistai", - sakė Aplinkos ministerijos vadovas.

[...]

Pirkimas - iš saviškių. Praėjusių metų pabaigoje Aplinkos ministerija paskelbė vykdanti supaprastintą paslaugų „Lūšių ir didžiųjų apuokų veisimo nelaisvėje programa" pirkimą. Ministerija kvietė teikėjus, kurie už minimalią kainą per trejus metus galėtų nelaisvėje užauginti 14 lūšių bei 20 pelėdų jauniklių ir paleisti juos į laisvę.

Paslaugų pirkimas vyko šiek tiek ilgiau negu dvi savaites. O šių metų pradžioje su viešąja įstaiga Gamtos paveldo fondu buvo pasirašyta sutartis. Viešoji įstaiga kartu su subrangovais gamtininkų centru „Mini Zoo", Lietuvos zoologijos sodu, Telšių miškų urėdija, Petru Dabrišiumi ir Petru Adeikiu sutiko ministerijos užsakymą atlikti už 4 milijonus litų.

Gamtininkams, o juo labiau Aplinkos ministerijos klerkams P.Dabrišius bei P.Adeikis gerai žinomi. Abiejų vyrų hobis - žvėrių, tarp jų ir lūšių, auginimas nelaisvėje. P.Dabrišiaus „Žvėrinčius" Telšių miškų urėdijoje puikiai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Maždaug prieš ketverius metus Kurtuvėnuose gyvenantis P.Adeikis du lūšių patinus parsivežė iš Suomijos Helsinkio zoologijos sodo ir apgyvendino savo malonumui. Vėliau iš Ciuricho parsivežė ir didžiųjų apuokų.
Įkurdinęs užsieniečius, P.Adeikis neslėpė, kad nelaisvėje užauginti ir vėliau paleisti į laisvę jaunikliai vargu ar išgyvens.

Ar milijonų skyrimas savo malonumui lūšis bei apuokus auginantiems asmenims nėra korupcija?

„Jei jūs už Europos Sąjungos lėšas organizuojate dailininkų plenerą, o į jį visi atvyksta su savo darbo priemonėmis, ar tai korupcija?" - „Respublikai" aiškino Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus Biologinės įvairovės skyriaus vedėjas Selemonas Paltanavičius. Jo teigimu, Lietuvoje paprasčiausia nėra daugiau fizinių bei juridinių asmenų, kurie galėtų užsiimti šių nykstančių rūšių veisimu.

Pasak S.Paltanavičiaus, šiuo metu pastatyti 4 voljerai lūšims bei 5 - pelėdoms.

Tačiau ministerijos pareigūnas prisipažįsta, kad didieji apuokai Lietuvoje jau penkeri metai kaip veisiami ir paleidžiami į laisvę. Tačiau už tai niekam milijonų nemokama.

Alibis - nykstanti rūšis. Lūšys Lietuvoje nėra jau toks retas žvėris, nors jų suskaičiuojama apie 50-70. Iki 1979 metų šis katę primenantis miškų gyventojas buvo medžiojamas. Estijoje, kur, gamtininkų teigimu, šiai rūšiai yra palankesnės gyvenimo sąlygos dėl atšiauresnės gamtos, lūšis iki šiol yra medžiotojų objektas.

S.Paltanavičiaus teigimu, Lietuvoje lūšis sunaikino brakonieriai, jų pakliūva po automobiliais, žūsta jaunų.

Didžiųjų apuokų, gamtininkų teigimu, belikę maždaug 20 porų.

Pasak S.Paltanavičiaus, ES milijonai leis šias dvi nykstančias populiacijas atkurti. Ar ne per brangiai tai kainuos, S.Paltanavičius į didesnes diskusijas nesileido. Girdi, brangiai kainuoja metaliniai voljerai, daug išleisti teks specialiems radijo siųstuvams, kurie bus tvirtinami prie į laisvę išleidžiamų lūšių bei pelėdų.

Tačiau ši Aplinkos ministerijos programa nepasibaigs po trejų metų, kaip iš anksto numatyta.

„Veikla turi būti tęsiama dar penkerius metus. Iš kokių fondų - ES ar valstybės, negaliu pasakyti", - S.Paltanavičius neslėpė, kad ir ateityje lūšių bei pelėdų veisėjams žadama mokėti ne centus.

Utopinė programa

Darius Stončius, VšĮ Gamtosaugos projektų vystymo fondo vyriausiasis biologas, stebisi tokia brangia Aplinkos ministerijos lūšių bei pelėdų veisimo koncepcija.

Pasak D.Stončiaus, apstu įvairios literatūros, įrodančios, kad, pavyzdžiui, lūšių veisimas nelaisvėje tam, kad jaunikliai būtų paleisti į laisvę norint gausinti populiaciją, - tai gryna utopija.

Dauguma šių programų baigiasi visiška nesėkme. Antra, išleistų į laisvę gyvūnų stebėsena nepakankama, kad leistų nustatyti nesėkmės priežastis.

„Ministerijos valdininkams tai nė motais. Jos iniciatoriai nesupranta, kad lūšies veisimas nelaisvėje - tai ne tas pats, kaip į gardą prileisti kiaulių. Išauginus ir paleidus į laisvę dešimt lūšių, jau po metų jų tiek tikrai nebus. Kitose šalyse vykdytų bandymų patirtis taip pat leidžia tvirtai teigti, kad siekis per trejus metus iki 20 proc. padidinti lūšių skaičių yra neįgyvendinamas. Kitaip ir negali būti. Numatytos į laisvę išleisti lūšys bus pasmerktos kamikadzių vaidmeniui, nes pradedama ne nuo nykimo priežasčių nustatymo ir bent dalinio jų pašalinimo", - piktinasi D.Stončius.