Nedaug yra sričių, kurios sukelia tokius aršius ginčus, kaip jau kelinti metai svarstomos Miškų įstatymo pataisos. Neįsigilinusiam prašaliečiui gali pasirodyti, kad debatai vyksta tarp gamtą neva siekiančių apginti nuo niokojimo aplinkosaugininkų ir norinčių įsikurti nuosavoje žemėje nuosavybę atgavusių ar įsigijusių piliečių, kurie neva tik ir gviešiasi sunaikinti žaliajį šalies rūbą.  Realybėje išryškėjo akivaizdi takoskyra tarp  „viešuoju interesu“ besidangstančių įgudusių eko-biurokratų ir nuosavybę teisėtai susigrąžinusių žemės bei miškų savininkų. Politikuojantys ekokratai bei juos remiantys radikalūs žalieji išpažįsta vienintelę gamtos saugojimo nuo žmogaus kuo griežtesniais draudimais ideologiją; pastarųjų pusėje telkiasi valstybinė aplinkosaugos tarnyba su savo įspūdingais ištekliais. Tuo tarpu žemės ir miškų savininkai, ūkininkai, miškininkai, mokslininkai ir juos vienijančios organizacijos, palaikomos kuriančios visuomenės dalies, ragina protingai ir tausojančiai naudoti gamtinius išteklius žmogaus labui, gerbti šalies ūkio pagrindą – privačią nuosavybę. Anksčiau ar vėliau paaiškės ir tikrosios keliamo skandalo priežastys. Tačiau viešumas reikalingas jau dabar.

Ekokratų pastangomis kurta draudimų sistema atvedė į teisinę aklavietę
Šiuo metu įstatymai tiek supainioti ir suvelti, kad statybos miškų ūkio paskirties žemėje negalimos, o pakeisti tikslinę žemės paskirtį irgi nėra jokių teisinių galimybių kol nebus pakeistas Miškų įstatymas. Įpareigojimą tai padaryti savo nutarimais 2006 ir 2009 m. nurodė LR Konstitucinis teismas. O iki tol sustojo bet kokie valstybinės svarbos infrastuktūriniai projektai (pvz.: elektros tiltas su Lenkija, Rail Baltica ir kt.), jau nekalbant apie žemės ir miškų savininkų galimybes atstatyti sodybas, renovuoti ir rekonstruoti statinius, priskirtus net ne miškui, o taip vadinamai miškų ūkio paskirties žemei. Be to, įstatymų leidėjai pripažįsta, kad 1995 m. priimtas Miškų įstatymas jau pasenęs, kadangi kurtas tuo metu, kai buvo praktiškai 100 proc. valstybinė miškų nuosvybė. Valstybės institucijos, iki šiol į kairę ir dešinę  laisvai priiminėjusios vis naujus draudimus, šiuo metu patekusios į aklavietę. Valstybiniai šimtų milijonų vertės projektai negali būti įgvendinami, o atskirų politikuojančių ekokratų pastangomis, pasitelkus aplinkosaugininkus radikalus, keliamas pastovus triukšmas ir taip blokuojami miškų įstatymo reikiamų pakeitimų priėmimas Seime.
Skleisti absurdiškiems mitams apie netolimoje ateityje būsiančius sunaikintus šalies miškus bei išvarytus iš gamtos poilsiautojus mestos didžiulės pajėgos. Nesiskaitoma su priemonėmis, į arsenalą pasitelkiant į žmonių emocijas nukreiptus epitetus oponentų atžvilgiu: sarginis šuo, žemgrobiai, aferistai, nuosavybę turintis žmogus prilyginamas gamtos priešui ir pan. „Pamirštama“, kad Lietuvoje tik 38% privačių miškų, kiti – valstybiniai, kad 2/3 saugomose teritorijose esančių miškų ir žemių yra valstybės nuosavybėje ir šalies piliečiai visuomet galės jais naudotis, jei tik sąlygos bus sudaromos. Kyla klausimas – kas slepiasi po pučiama tokių interpretacijų miglota širma?

Saugom gamtą žmogui ar nuo žmogaus?
Lietuvoje turėtume pirmiausiai apsispręsti ar mes naudojam turimus išteklius ir ar saugom ir tvarkom gamtinę aplinką žmogui, ar mes kaip tik, atvirkščiai, saugom mūsų teritoriją nuo žmogaus. Per paskutinius 15 metų politika buvo nuosekliai įgyvendinama gamtausoginės biurokratijos, jai pritarančių aplinkosauginių radikalų, kad gamta būtų saugoma nuo žmogaus. Naudojantis natūraliu lietuvio jausmu – meile gamtai – yra manipuliuojama visuomenės nuomone.  Įstatymuose apstu akivaizdžiai nepamatuotų draudimų žemės savininkams įgyvendinti Konstitucijos ginamas nuosavybės teises. Miškų savininkai esame įsitikinę, kad būtina saugoti visą valstybės teritoriją, tačiau įvedami draudimai turi remtis sveika nuovoka, būti pagrįsti, proporcingi, t. y.  nustatyti ir taikytini tik tiek, kiek to reikia konkrečiam tikslui pasiekti. Esamą saugomų teritorijų, miškų ir teritorijų planavimo sričių teisinį reguliavimą bei įgyvendinimą reikalinga tobulinti iš esmės ir neatiodėliojant, kadangi socialiniai, ekologiniai ir ekonominiai interesai iki šiolei išlieka nesuderinti.

Per pastaruosius 70 metų miškų plotai Lietuvoje padidėjo apie 1 mln. ha
Miškininkystės prasme Lietuvoje reikalai geri. Per pastaruosius septynis dešimtmečius Lietuvos miškingumas ženkliai padidėjo, nors plačioji visuomenė apie tai mažai informuota. 1945 m. Lietuvos miškingumas siekė vos 16,5 proc., o dabar jau viršija 33 proc. (miškų plotai siekia 2225,1 tūkst. ha). Maždaug pusė to kiekio buvo pasodinta žmogaus rankomis, kita pusė užaugo savaime. Nusipelnęs miškininkas Algirdas Antanas Brukas yra paskaičiavęs, kad būtent šiuose buvusiems savininkams grąžinamuose miškuose galėjo būti apie 90,9 tūkst. sodybų. Tad yra keista, kad vietoj skatinimo programų kraštui atkurti yra nuosekliai vykdoma tolesnio „nusodybinimo“ politika.

Šalies ateitis – laisvas, savarankiškas, kuriantis žmogus
Proporcija tarp kuriančio žmogaus ir gaunančio išmoką žmogaus Lietuvoje labai greitai ir sparčiai didėja (ne dirbančiojo naudai). Didžiausia problema, kad Lietuvoje gyvenantis, norintis kažką daryti, kurti žmogus neranda pritarimo. Į nuosavybę yra žiūrima kaip į kažkokią nusikalstamą veiklą, dabartinė valdininkijos  ekokratų kasta prieštarauja ir priešinasi bet kokiam žmogaus laisvėjimui. Žmonės, miško savininkai, mūsų asociacijos nariai, nesupranta absoliučių draudimų kurtis savo žemėje, naudoti savo turimą nuosavybę (kartu saugant gamtą, kuriant naudą visuomenei ir sau). Mes siekiame, kad miškų savininkai turėtų teisėtas galimybes disponuoti savo turtu be kyšių, be išimčių, kurias dabar tik valdininkai gali suteikti (kuo daugiau išimčių, tuo daugiau reikalingas valdininkų įsikišimas). Manome, kad šiuo metu žmonės yra tarsi verčiami parduoti savo turimus miškus, nes dabar jie turi tik nuosavybę patvirtinančius dokumentus, tačiau neturi ten jokių realių disponavimo ja teisių, išskyrus, kad rudenį po lankytojų antplūdžio pareigą surinkti paliktas šiukšles.
Kalbant apie perspektyvas, mūsų asociacija mano, ir mes ne vieninteliai ir ne vieniši, kad darni plėtra turi būti užtikrinta leidžiant jauniems, perspektyviems, darbštiems žmonėms įsikurti savo šalyje, savo žemėje, savo sodyboje. Kad žmogus būtų užtikrintas ir tvirtas savo ateitimi, ir tai galų gale yra ne tiktai jo paties interesas, bet tai yra ir Valstybės prioritetas. Miškai  ne vien gali, tačiau  ir privalo teikti naudą jų savininkams, o kategoriški draudimai kurti ir kurtis nuosavoje žemėje akivaizdžiai silpnina mūsų Valstybę.

Algis Gaižutis
LMSA pirmininkas
el.paštas: algis@forest.lt